Australų aviganių standartas: kas, kaip ir kodėl iš tiesų tai yra svarbu?

Nusprendžiau parašyti straipsnį apie australų aviganių standartą – nes kuo labiau giliniesi į mūsų veislę, tuo aiškiau supranti, kad tai ne šiaip biurokratinis taisyklių rinkinys, o ištisas inžinerinis žemėlapis. Kas ir kodėl ten surašyta? Kodėl vieni kampai privalomi, o dėl kitų teisėjai raukosi?

Didžiulį postūmį suprasti šiuos „kodėl“ man davė Nannette L. Newbury knyga (prisipažinsiu – realybėje įveikiau kiek daugiau nei pusę šios biblijos, tad jei nepavargsite skaityti, garantuotai gims ir antra dalis). Autorė puikiai atvėrė duris į supratimą, kodėl standartas nėra sausas lapelis, o gyvas paaiškinimas apie mūsų darbinukus.

Ir žinote ką? Skaityti šią knygą nėra tas pats, kas versti enciklopediją atsigulus lovoje. Tai praktiškai interaktyvus žaidimas: perskaitai pastraipą, pašoki iš vietos, griebi matavimo juostą ir susirandi savo mergas. Taigi, taip – mano Arka ir Tonga, jau išmatuotos skersai ir išilgai, nuo pat nosies galiuko iki... na, iki tos vietos, kur yra  uodega!

Standartas: kam to reikia, jei mes neparodiniai „snobai“?

Trumpai ir aiškiai: standartas yra dokumentas, kuriuo vadovaujasi veisėjai ir teisėjai, kad išlaikytų veislės grynumą bei tikrąją paskirtį. Skaityti jį tiesiog kaip teisinį raštą dažnai nuobodu – ten suberti faktai, procentai ir centimetrai, bet nėra to pikantiško „o kodėl?“.

Čia ir prasideda įdomumas. Kuo toliau skaitai aiškinimus, tuo labiau supranti: standartas saugo ne „grožį dėl grožio“ ar plaukų ilgį parodiniam šampūnui reklamuoti. Jis apsaugo šuns funkcionalumą ir sveikatą. Šunų parodos iš tiesų gimė ne tam, kad patenkintume savo ego ar susirinktume spalvotas rozetes, o tam, kad veislės ekspertai įvertintų: ar šis šuo fizine sudėtimi ir charakteriu sugebėtų dirbti darbą, kuriam ši veislė buvo sukurta?

Istorijos labirintas: kaip australai (kurių Australijoje nebuvo) užkariavo Vakarus?

Australų aviganio kilmės istorija primena gerą detektyvą su šiek tiek vesterno elementų. Pirmasis rašytinis paminėjimas apie „mažąjį melsvą šunį be uodegos“ randamas dar 1858 m. laikraščiuose, nors ūkininkų širdis jie pavergė gerokai anksčiau. Didžiausias kuriozas – pavadinimas. Teorija teigia, kad jie atplaukė į JAV laivais kartu su avimis iš Australijos, tačiau pačioje Australijoje jokių įrašų apie tokios pripažintos veislės egzistavimą nėra!

Tikrasis lūžis įvyko per 1849–1855 m. Kalifornijos aukso karštinę. Tūkstančiams laimės ieškotojų plūstant į Vakarų pakrantę, staiga reikėjo kalnų maisto. Kalifornija tapo žemės ūkio gigante, o milijoninės avių ir galvijų bandos buvo varomos per visą valstiją. Būtent tada uostuose prie laivų su Australijos avimis ir buvo pastebėti šie nepaprastai miklūs, balsingi ir protingi šunys, kurie greitai tapo nepamainomais kaubojų ir rančų savininkų partneriais.

Pirmasis pasaulinis karas šiek tiek sulėtino rašytinį veislės dokumentavimą, tačiau ūkiuose šie šunys buvo neįkainojamas turtas, perduodamas iš lūpų į lūpas (ir iš ūkininko ūkininkui). Šios darbinės vertės mastą puikiai iliustruoja istoriniai faktai iš XX a. pirmosios pusės:

• Ar galite įsivaizduoti 1 000 šunų armiją vienose rankose?

Mane apstulbino pasakojimas apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio Aidaho avių augintoją Andrew Little’ą, ne veltui praminuoto „Avių karaliumi“. Pasirodo, šis vyras savo rančose vienu metu laikė apie tūkstantį ganymo šunų – ir daugiausia tai buvo būtent australai bei borderkoliai! Kas įdomiausia, jis buvo toks reiklus kokybei ir darbo standartui, kad samdomiems ganytojams griežtai drausdavo atsivesti savo šunis – dirbti galėjo tik paties išdresuoti keturkojai. Knygoje minimas faktas skamba beveik kaip fantastika: su milžiniška, net 2 200 avių siekiančia banda ganyklose laisvai susitvarkydavo vos vienas žmogus, kuriam padėdavo vos trys ar keturi gerai paruošti šunys. Štai ką reiškia tikroji mūsų veislės darbinė genetika!

• Nuo šerifo ženklelio iki gelbėjimo operacijų pūgoje

O kur dar smagios archyvinės istorijos, įrodančios, kad australai jau tada buvo ne tik ganyklų darbininkai, bet ir tikri miestų herojai! Pavyzdžiui 1929-ųjų Kalifornijos laikraščio iškarpos: australų aviganis, vardu Limey, ten visai rimtai davė priesaiką ir tapo... oficialiu šerifo padėjėju, kurio kasdienė užduotis buvo padėti sugaudyti mieste valkataujančius šunis.

Kitas mane labai sujaudinęs epizodas nukelia į 1940-ųjų Montaną. Australas vardu Blue tapo tikru gelbėtoju, kai per nuožmią pūgą ir milžiniškas pusnis nubėgo kelias mylias pas savo šeimininką su po antkakliu pririštu pagalbos rašteliu. Taip šuo išgelbėjo sniego atkirstus ir maisto atsargas praradusius rančos kaimynus.

Vėliau australai išgarsėjo ne tik ganyklose, bet ir rodeo šou bei Holivudo filmuose – nes kas gi geriau atliks triuką, jei ne protingasis australas, kuriam tiesiog gyvybiškai reikia užduoties?

Standarto evoliucija per dešimtmečius

Gimę kaip smulkių gyvūnų (avių, ožkų) ganytojai, australai greitai parodė, kad jų charakteris per daug galingas vien mažyliams – jie puikiai tvarkosi su milžiniškais ir užsispyrusiais galvijais. Narsus, staigus ir neįtikėtinai manevringas „kulnų gaudytojas“ (heeler) mokėjo vieną akimirką stumdyti bulių, o kitą – švelniai elgtis su vos gimusiu ėriuku.

Metai

Kas keitėsi ir ką tai sako apie veislę?

1959 m. Pirmasis standartas.

Šuo apibūdinamas kaip tvirtas, aktyvus, protingas ir nepiktas.

Kuriozassu spalva: pripažįstama tik blue merle (melsva marmurinė)! Kitų spalvų oficialiai tarsi „nėra“.

Akys: idealu, jei skirtingų spalvų (viena ruda, kita žydra).

Ūgis ir svoris: bendras abiem lytims – 43–53 cm bei 11–18 kg (taigi, ano meto australai buvo pastebimai lengvesni ir smulkesni).

1966 m.

Spalvų revoliucija: pripažįstamos visos šiandieninės spalvos.

Sveikatos saugiklis: įvedamas griežtas reikalavimas akių apvadų bei lūpų pigmentacijai ir draudimas turėti baltas ausis ar baltas dėmes aplink akis (teisėjai suprato, kad balta spalva šiose vietose neša kurčumo ir aklumo genetinę riziką).

Ūgis: atskiriamos patelės (46–53 cm) ir patinai (51–58 cm).

1970 m.

Auksovidurio paieškos: pabrėžiama, kad australas neturi būti dekoratyvinis, gležnas „žaisliukas“ (toy), bet negali virsti ir sunkiu, nerangiu meškinu.

Jis privalo būti pakankamai kompaktiškas, kad nesutraiškytų ėriuko, bet pakankamai galingas, kad atlaikytų karvės spyrį.

2013 m.

Dabartinis standartas. Ūgiai galutinai sugrąžinti į 1966 m. ribas.

Detalizuota biomechanika: nuo kailio tekstūros  iki tikslių kampų ir judesio mechanikos.

Biomechanikos paslaptys iš knygos: kodėl kiekviena detalė turi prasmę?

N. L. Newbury knyga nuostabi tuo, kad ji paaiškina kiekvieną kūno tašką per praktinę prizmę. Štai keletas įdomiausių faktų, kurie priverčia į savo šunį pažiūrėti visai kitomis akimis:

11 procentų taisyklė (ūgis vs. ilgis)

Australas privalo būti šiek tiek ilgesnis nei aukštas. Kodėl būtent apie 11 % ilgesnis nuo keteros iki sėdynkaulio nei jo aukštis? Nes kvadratinis šuo neturėtų laisvo, plataus žingsnio ir greitai pavargtų, o per ilgas šuo (pvz., viršijantis 23 % santykį) praranda nugaros tvirtumą ir sugebėjimą staigiai apsisukti vietoje, kai karvė nusprendžia jį pulti.

Kojų ir krūtinės balansas (1:1)

Žiūrint iš šono, atstumas nuo žemės iki alkūnės turi būti lygiai toks pat, kaip krūtinės gylis. Jei kojos per trumpos – šuo praranda greitį ir negali žemai priglusti prie žemės dirbdamas su banda. Jei per ilgos – praranda stabilumą posūkiuose.

Krūtinė ir šonkauliai – ištvermės variklis bei „delno taisyklė“

• Ovali,o ne statinės forma: Kodėl standartas reikalauja, kad šonkauliai būtų „gerai išlenkti“, o krūtinė – ovali, bet ne apvali kaip statinė ar plokščia kaip lenta ? Ovali krūtinė suteikia idealų paviršių menčių judėjimui ir maksimalią talpą plaučiams bei širdžiai. Jei krūtinė per plati, šuns alkūnės bus išstumtos į šonus, o eisena taps sunki ir nerangi.
• „Delno taisyklė“ (praktinis testas namuose): Veislės kūrėjai ir senieji rančų šeimininkai turėjo paprastą taisyklę krūtinės pločiui patikrinti. Žiūrint iš priekio, teisingas atstumas tarp priekinių šuns kojų (ties alkūnėmis) turi būti lygus žmogaus delno pločiui,įskaitant nykštį .

Juosmuo  – galingiausias, bet labiausiai pažeidžiamas tiltas

Juosmuo yra nugaros dalis tarp paskutinio šonkaulio ir dubens pradžios. Tai vienintelė šuns kūno vieta, kurios nepalaiko jokie šonkauliai – visą krūvį laiko tik 7 juosmens slanksteliai ir galinga raumenų sistema. Tai yra tiltas, perduodantis galinę varomąją jėgą į priekį ir palaikantis vertikalų bei šoninį stabilumą.

• Jei juosmuo per ilgas , šuns nugara ima „banguoti“ arba įdumba, prarandama sprogstamoji jėga ir ištvermė.
• Jei juosmuo per trumpas , šuo praranda lankstumą – būtent tą katino lankstumą, kuris leidžia australui akimirksniu pakeisti kryptį ar susilenkti pusiau, išsisukant nuo puolančio galvijo rago.

30 laipsnių kampas ir „kailio iliuzija“ (Pasturgalis)

Knygoje pabrėžia, kad australų aviganio dvigubas kailis ir parodinis šukavimas labai dažnai užstoja tikrąją šuns anatomiją. Standartas reikalauja saikingai nuožulnaus pasturgalio (apytiksliai 30 laipsnių kampo).

Tačiau pasturgalio nuolydis nustato tik uodegos pastatymo aukštį, o ne galinių kojų kampuotumą ar stūmimo jėgą (už tai atsakingas dubens kampas). Todėl teisėjai ir veisėjai negali vertinti australo vien akimis – būtina „įdarbinti rankas“ ir apčiuopti kaulus po kailiu, kad suprastum, ar uodega iš nugaros linijos išteka sklandžiai, be staigių įdubimų ar gumbų.

Kam reikalingas taisyklingas „Stopas“?

Pereiga tarp kaktos ir snukio (stopas) turi būti švelni ir saikinga. Kodėl? Pasirodo, tai nėra tik grožis! Taisyklingas kaukolės linkis ir lengvas stopas veikia kaip amortizatorius, apsaugantis šuns smegenis ir žandikaulius, jei dirbant galvijas netyčia spirtų ar trenktų galva.

Dantys – darbinio šuns peiliai

Pilna dantų formulė ir taisyklingas žirklinis sąkandis australui yra gyvybiškai svarbūs. Jie gnybia už kulno ir tą pačią sekundę krenta ant žemės, kad išvengtų spyrio. Jei žandikaulis kreivas arba trūksta  dantų, šuo negali saugiai ir tiksliai atlikti šio judesio.

Uodega (arba jos nebuvimas)

Natūraliai trumpa uodega (NBT) arba kirpta uodega istorijoje turėjo labai aiškią funkciją – kad didžiulėje bandoje galvijas ar arklys neužpultų ir neprispaustų šuns už uodegos.

Akių spalvos, merlo genas ir žydraakių paslaptys

Standartas leidžia rudas, žydras, gintarines, žalias ir margas (kai vienoje akyje kelios spalvos) akis. Bet genetiškai viskas veikia nepaprastai įdomiai:

• Dominantinė spalva yra ruda: Ją nulemia eumelanino pigmentas.
• Mėlynos ir žalios akys –optinė iliuzija: Šunys neturi mėlyno ar žalio pigmento! Žydra ar žalia akies spalva yra struktūrinė spalva – ji atsiranda dėl pigmento trūkumo rainelėje, kai šviesa lūžta akies audiniuose (teisingai, panašiai kaip dangaus žydrumas).
• Merle (marmurinio)geno įtaka: Šis genas šuniuko vystymosi metu slopina pigmento pasiskirstymą kailio ir akių ląstelėse. Būtent todėl merle šunys taip dažnai turi žydras arba „marmurines“ akis.
• Standartinių spalvų (trispalvių)žydraakiai: Kaipnutinka, kad visiškai juodas ar rudas trispalvis šuo staiga gimsta su dangaus žydrumo akimis?
  • Tai gali būti „pasislėpęs merlas“ (cryptic merle), kai šuo genetiškai turi merle geną, bet kailis to nerodo.
  • Arba – tai visiškai atskiras, recesyvinis genas, kuris pradėtas detaliau tyrinėti tik nuo 2018 metų. Ši genetinė mutacija sutrikdo pigmento nusodinimą tik rainelėje, nepaveikdama kailio. Kad gimtų žydraakis trispalvis šuniukas, šį recesyvinį geną jam turi perduoti abu tėvai ( ir  jeigu tai merle spalvos vienas tevu kitas standartiniu spalvu žydraakis to nepakanka, abu tevai genetikoje turi nešioti būtent tą žydru akiu geną.). Genetinė puzlė, kurioje plika akimi matomas vaizdas anaiptol nereiškia to paties, kas slypi DNR kode!

Kaip namų sąlygomis išmatuoti savo šuns ausis?

Ausų ilgio testas:

1. Priimtina forma: „Rožytės“ arba į priekį / šonus krintantys ausų galiukai. Stačios kaip vilko arba kabančios kaip spanielio – jau nebe standartas.
2. Kaip matuoti: Švelniai paimkite šuns ausį, palenkite ją į priekį ir priglauskite prie tos pačios pusės akies vidinio kampučio.
3. Rezultatas: Idealus ausies ilgis yra tada, kai jos galiukas tiksliai pasiekia vidinį akies kampą! Jei nesiekia – ausytės trumpesnės, nei norėtųsi; jei uždengia pusę nosies – jau ilgesnės.

Kai su matavimo juosta ir rankomis ištyrinėsite savo australą, supratimas apie veislę pasikeis visam laikui. Jūs nebežiūrėsite į šunį tiesiog kaip į gražų kailinį kamuolį su skirtingomis akimis. Jūs matysite biomechaninį stebuklą, kuriame kiekvienas kampas, juosmens plotis ar šonkaulio išlinkimas buvo šimtmečius šlifuotas tam, kad šis šuo galėtų bėgti, mąstyti, dirbti ir mylėti nepavargdamas.

Šiam kartui – tiek! Straipsnis gavosi gausus, bet patikėkite, Nannette knygoje liko dar daugybė nepapasakotų lobių apie judesio harmoniją ir mūsų šunų psichologiją. Jei bus noro ir poreikio – būtinai parašysiu ir antrąją dalį!

O kas turite noro plačiau ir giliau pažvelgti siūlau paskaityti autorės Nannette L. Newbury knyga „The Australian Shepherd Ultimate Illustrated Breed Standard“,  knyga kurioje slypi virš 400 šimtu puslapiu, istorijos ir sukauptu žiniu.

Visos teisės saugomos. Be raštiško autoriaus leidimo kopijuoti ir platinti draudžiama.