Ką tik sulaukėme naujos, be proto lauktos vados. Daugeliui atrodo, kad gimdymo pabaiga – tai lyg išsvajotas finišas, vainikuojantis ilgus laukimo mėnesius. Bet iš tiesų, tai tik atvertos durys į visiškai naują be galo stebuklingą etapą. Noriu jus įsileisti į tą nematomą „virtuvę“. Į tai, kuo dabar kvėpuojame ir kas slypi už tų gražių mažylių nuotraukų.
Viskas prasideda nuo paros, kai laikas tiesiog ištirpsta. Būsimai mamytei nukrenta temperatūra, ir mes pradedame laukti. Tą akimirką sustoja pasaulis. Iš gyvenimo iškrenta neatrašyti laiškai, namų ruoša, net mintys apie maistą. Lieki tik tu ir ji. Glostai įtemptą, maudžiantį pilvą, ramini, stengiesi atiduoti visą savo šilumą. Atvirai? Šis stingdantis laukimas ir viduje kunkuliuojantis jaudulys dažnai išvargina labiau nei pats veiksmas. Tu tiesiog budi ir klausaisi jos kvėpavimo, mintyse dėliodamasi pačius baisiausius scenarijus: „O jeigu nutiks tai? Ką aš darysiu tada?“
Ir tada nuaidi startas. Po paros laukimo, kai atrodo, kad akys pačios merkiasi iš nuovargio, viską nuplauna galinga adrenalino banga. Nejauti nei nutirpusių kojų, nei perkreiptos nugaros. Visas tavo pasaulis susitraukia iki vieno tikslo – padėti šiai gyvybei saugiai ateiti. Tik po kelių valandų, kai viskas nurimsta, supranti, kad visas tavo kūnas dreba ir maudžia lyg po sunkiausios treniruotės, nes visą tą laiką praleidai tupėdama, pasilenkusi, įsitempusi – pamiršusi kvėpuoti pati.
Jei gamta gailestinga, viskas teka pasroviui ir atneša tyrą džiaugsmą. Bet patirtis kužda, kad vienas lengvas gimdymas nieko negarantuoja. Būna akimirkų, kai privalai veikti žaibiškai. Turi savo rankomis padėti gimti įstrigusiam pasaulio niekaip negalinčiam išvysti mažyliui, padėti mamai jį išstumti, nors kadaise dievagojeisi, kad tokių intervencijų niekad nedarysi. Turi gaivinti gimdymo vandenų prisiurbusį, nekvėpuojantį šuniuką, stabdyti kraujavimą. Tavo rankos privalo veikti greičiau nei mintys.
Ar visada pavyksta laimėti prieš mirtį? Ne. Ir tai drasko širdį. Atiduodi visą save, darai neįmanoma, bet galiausiai mažas kūnelis tavo rankose suglemba. Išleisti be galo sunku. Turi išmokti priimti šią realybę – kad tavo galios ribotos. Bet tu neturi laiko ašaroms, nes šalia guli tie, kuriems tavęs vis dar mirtinai reikia.
Būtent dėl karčios praeities patirties kiekvienas artėjantis gimdymas atneša didžiulį, kaustantį nerimą. Ne išimtis buvo ir šis kartas. Tai buvo antrasis Tongutės gimdymas, ir prisiminus pirmąjį – pilną streso, blaškymosi ir visiško emocinio „išsitaškymo“ – su baime laukiau to paties. Tačiau šį kartą Tongutė mane tiesiog apstulbino, lyg prieš mane būtų buvęs visiškai kitas šuo. Jokios panikos, jokio blaškymosi – tik absoliutus, gilus susitelkimas į laukiantį darbą. Kiekvieno sąrėmio metu ji kvėpavo taip tolygiai ir giliai, tarsi medituotų. Šis taisyklingas kvėpavimas padėjo mažyliams nenutrūkstamai gauti deguonies, ir, nežinau, kiek tiksliai tai turėjo įtakos, bet rezultatas buvo akivaizdus. Visi šuniukai gimė nepaprastai stiprūs, guvūs, su idealiai švariomis placentomis. Tai buvo vadovėlinis, tobulas gimdymas – mažyliai keliavo į šį pasaulį greitai ir užtikrintai, o Tongutė dirbo lyg aukščiausio lygio profesionalė.
Atskira istorija, o tiksliau – kova, užvirė dėl bambagyslių. Per pirmąjį gimdymą ji jas buvo nukandusi per arti, prasidėjo kraujavimas, kurį teko skubiai stabdyti ir tvarkyti man, todėl šįkart buvau pasiryžusi to neleisti. Iš pradžių bandžiau priešintis, stengiausi jas tvarkyti pati, bet Tongutė, tiesiogine to žodžio prasme, nustūmė mane į šalį, parodydama, kad tai jos darbas. Pavargusi su ja grumtis, galiausiai nuleidau rankas ir leidau jai veikti. Ir ką jūs manote? Ji atliko tai neįtikėtinai. Nukando arti, bet nepasirodė nė vienas kraujo lašas – viskas taip tiksliai, švariai ir higieniškai, kad man beliko tik sėdėti ir stebėtis. Pamačiusi, kaip tobulai ji tvarkosi, leidau jai toliau darbuotis pagal jos pačios instinktus, ir ji kiekvieną mažylį sutvarkė be menkiausio priekaišto. To pasekmė – jau antrą parą bambutės gražiai susitraukė, nudžiuvo ir pradėjo kristi. Šis kartas dar kartą įrodė, kokia galinga ir išmintinga yra gamta, kai jai tiesiog leidi veikti.
Didysis finalas – gimdymas ivyko ir atokvėpis? Oi, ne. Tai atsisveikinimas su miegu labai ilgam. Esi nemiegojęs parą ar daugiau, bet poilsio nebus. Turi sekti kiekvieną mamos krūptelėjimą – ar jai netrūksta nieko ar valosi gimda, ar ji geria vandenį, ar laiku gauna maisto, kad atgautų išsekusias jėgas.
O kur dar mažyliai... Prasideda nenutrūkstamas, visą parą trunkantis budėjimas. Turi užtikrinti tobulą šilumą guolyje, nes maži kūneliai patys dar nemoka reguliuoti temperatūros. Tuomet juos reikia rikiuoti prie mamos spenelių lyg mažą kareivių būrį – prižiūrėti, kad nė vienas neliktų nuskriaustas. Turi stebėti, ar mažylis tikrai žinda, ar tik laiko spenelį, ar jo nenustūmė stipresnis brolis. Jei matai silpnesnį, turi iškart jį priglausti prie geriausio papulio ir saugoti, kol pavalgys. Čia skaičiuojamos ne valandos, o minutės. Atšalęs ar nepavalgęs šuniukas gęsta akyse.
O kur dar tie momentai, kai vos gimęs, aklas ir kurčias mažylis netyčia nušliaužia į tolimą guolio kampą. Jam ten šalta, jis pats neberanda kelio atgal pas mamą, pradeda panikuoti, todėl tavo akys turi būti visur. Kiekvienas krustelėjimas tau yra signalas veikti. Sveriame juos kasdien, o kartais ir kelis kartus per dieną, fiksuojame kiekvieną gramą, kad tiksliai žinotume – auga ar silpsta.
Taip mes ir gyvename tas pirmąsias savaites. Aš kitaip nemoku – negaliu jų palikti vienų. Miegame kartu. Prabundu nuo menkiausio mažylių cypimo – aš jį vadinu “žuvėdrų choru”. Tas garsas praneša, kad kažkuriam šąla pilvukas, kažkas ieško mamos, o kažkam tiesiog neramu. Pirmosios paros yra pačios kritiškiausios, nes net iš pažiūros sveikas mažylis staiga gali pradėti silpti.
Žmonės, nesusidūrę su šiuo pasauliu, dažnai sako: „Na, pagimdė, patys ir užaugs.“ Bet ne, patys jie neužaugs. Gamta jiems davė startą, bet mes turime nutiesti visą likusį kelią – užtikrinti saugumą, šilumą ir pagrindą po kojomis. Už kiekvieno to sveiko, džiaugsmą nešančio, pūkuoto kamuoliuko, kuris po poros mėnesių džiaugsmingai vizgins uodegą naujuose namuose, slepiasi išsekimas, budėjimai pamiršus save, nuolatinė įtampa, sukauptos žinios ir milžiniškas atiduotos širdies gabalas. Tie, kas mato tik gražų, nerūpestingai žaidžiantį šuniuką, net neįsivaizduoja kiek ideta į šį maža stebuklą.
Ar tai sunku? Pragariškai. Būna rytų, kai kūnas atsisako klausyti, o akys peršti nuo miego trūkumo. Bet tada ateina naktis. Sėdi ant grindų visiškoje tyloje, už lango miega visas pasaulis, o čia laikas tiesiog sustoja. Kambaryje kvepia pienu ir ta neapsakoma, tik ką gimusių šuniukų šiluma. Glostai pavargusią, bet atsipalaidavusią mamą, kuri su begaliniu pasitikėjimu giliai atsidūsta ir padeda galvą tau ant kelių.
Žiūri į tą mažą, susiglaudusią, ramiai alsuojančią gyvybės armiją. Matai, kaip krūpčioja jų nosytės, girdisi tylus čepsėjimas per miegus, ir jauti, kaip po truputį atlėgsta visa dienos įtampa. Būtent tada, toje tyloje, tave užplūsta iki kaulų smegenų persmelkiantis prasmės jausmas. Tu buvai tas tiltas, kuriuo jie atėjo. Tu esi tas skydas, kuris dabar juos saugo nuo viso pasaulio, kol jie patys atsistos ant kojų. Ir žiūrėdamas į šį tavo rankomis palydėtą ir išsūpuotą stebuklą supranti viena – kad ir kiek bemiegių naktų tai kainuotų, tu šio kelio nekeistum į nieką pasaulyje.
